pragariška simbolika





Ketvirtoji Browno knyga apie Legdoną, kurią perskaičiusi galiu teigti, kad buvo verta suardyti visą trilogijos magiją ir paversti ją ne tokia ausiai miela serija. Nieko stebėtina, bet man patiko.

Kažkuo neapčiuopiamu šita knyga skyrėsi nuo kitų trijų. Žinoma, stilius ir gebėjimas vis stebinti išliko ir tai yra didžiausiais išskirtinis Browno knygų bruožas. Buvau išsigandusi, kad jau darosi nuspėjama, bet greitai gavau skambų antausį ir kardinaliai persigalvojau. Akivaizdžiai pirmiausia skyrėsi ir mane piktino jau baisiai atsibodęs amnezijos motyvas, greitai tapsiantis tarptautiniu filmų, knygų ir serialų mylėtojų keiksmažodžiu. Čia prasideda pirmas esminis skirtumas – Lengdonui teko ne tiek narplioti kitų mįsles, kiek stengtis įminti savąsias ir tik tada pereiti prie tikrojo galvosūkio, o tai vertė kiek abejoti jo jėgomis ir graužtis nagus dėl tokio beviltiškumo. Bet dar svarbiau tai, kad šitos knygos veiksmas galiausiai pasirodė kiek beprasmiškas, visi lakstė, lakstė, nervinosi, bet nieko nepasiekė, tik išsiaiškino, kad tragedija ne tokia baisi, kaip manyta. Ir žinoma, svarbiausia – pirmą kartą sunku nuteisti visos knygos veiksmo kaltininką – protingas, truputį pakrikusio proto žmogus, kurio niekas nesiklausė.

Na, idėja šiaip ar taip labi įdomi ir kontraversiška. Uždavė keletą tikrai iš koto verčiančių ir gana visapusiškų klausimų. Kad ir tas: Ar sunaikintum pusę gyventojų, kad neišnyktų mūsų giminė? Hipotetiška, bet gilu ir vienareikšmiškai sunku atsakyti. Kažin ar labai jau daug tai skiriasi nuo norėjimo izoliuoti žmones - tas pats aukojimas vardan didesnio gėrio. Aš sunkiai pritarčiau knygoje aprašytiems veiksmams, bet laikyčiau tai dar vienu įrodymu, kad mokslo nesustabdysi, todėl reikia dėti kuo daugiau pastangų moralinei žmonių sveikatai palaikyti ir kuo daugiau mąstyti apie tai, kad kiekviena mokslo naujovė atneša ne tik gėrį bet ir blogį, todėl būtina žvelgti į viską kuo kritiškesniu žvilgsniu. Man rodosi, kad būtent to Brownas ir siekia šiuo ir kitais savo romanais. Ragina žmones nebūti siaurapročiais, žvelgti plačiau ir nestovėti vietoje, įsikibus nusistovėjusių tiesų, kaip žmonės darė viduramžiais, o praeitį laikyti tik ramsčiu žengiant į priekį.

„Tik dabar jis pagaliau įvertino unikaliausią miesto bruožą. Grasus. Venecijoje beveik nebuvo lengvųjų automobilių ar kitokių motorinių transporto priemonių, todėl jis mėgavosi palaimingais garsais  - vietoje tradicinio miesto eismo, metro bei sirenų, čia dominavo nemechaninės kilmės lalesys: žmonių klegėjimas, balandžių burkavimas, laiko kavinių klientus smaginantis smuikų čirpimas. Jokio kito didmiesčio centras neskambėjo kaip Venecija.

Bet greičiausiai didžiausia mano meilę šiai knygai lėmė aplinka, į kurą šį kartą nukelia rašytojas. Florencija, Venecija, Stambulas. Mano manymu Browno stiliaus romanams tai buvo puikiausia terpė. Joje labai sodriai atsiskleidžia to senovinio meno burtai ir paslaptys. Tai, kaip vaizdai ten piešiami, vėl sužadino seniai rusenusį norą pamatyti Veneciją, sukurstė naują – nuvykti į kultūrų kryžkelę Stambulą.

Šiuo romanu Danas Brownas man dar kartą įrodė, kad  nebijo kalbėti apie akivaizdžius ir kontraversiškus, bet ne mažiau svarbius dalykus ir suteikti tam dominančią ir patrauklią kaukę.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą